Lietuvos fotografijos istorija išnagrinėta gana išsamiai. Bene daugiausiai žinių galima rasti apie Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio ir kitų miestų fotografus. Tačiau labai mažai informacijos apie Tauragės fotografijos raidą. Tai ir paskatino kaupti informaciją apie šio amato žmones gyvenusius, dirbusius ir kūrusius Tauragėje bemaž prieš šimtą metų.

Analizuojant daugybę fotografijų su užfiksuotais Tauragės ir jos apylinkių vaizdais matyti, kad tuomet čia dirbo fotografai B.Albrechtas, S.Butkus, B.Goferis, Pr. Kairys, H.Grinbergas, J.Meškerys, E.Konienė, S.Zolinas ir kt.

Plačiau apžvelgsiu Juozo Meškerio fotografinį kelią.

Gimė Juozas Meškerys 1900 metais lapkričio 17 d. Biržų rajone, Klausučių kaime. Nuo 1922 metų Meškeriai atsikėlė gyventi į Požerūnų kaimą netoli Tauragės. Kaip pamena Sofija Kovalčiukienė – Petrauskaitė, Meškerio tėvas buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo. Jis taisydavo batus, meistraudavo. Mama, priešingai nei tėvas, buvo neaukšta, gimė Sibire. Meškerių šeima buvo labai tvarkinga. Nors jie ir nebuvo labai pasiturintys, tačiau kambariai buvo gražiai sutvarkyti ir apstatyti. Pasak liudytojų, tai buvo inteligentiška, tvarkinga ir draugiška šeima.

Meškerio šeimoje buvo trylika vaikų. Juozas turėjo tris brolius: Aleksandrą, Joną ir Praną. Iš vyriausiųjų jis buvo antras. Nors vaikai ir buvo privesti Komunijos Meškeriai buvo laisvamaniai. Visi broliai buvo dideli muzikantai. Mokėjo groti gitara, mandolina, balalaika. Nors dažnai tekdavo pagroti vakaruškose, tačiau alkoholio beveik nevartojo, nerūkė. Kariuomenėje tarnavo tik vienas brolis Pranas.

Į Tauragę Meškeriai persikėlė gyventi apie 1928-1929 metus, kuomet Požerūnų geležinkelio stotis po truputį pradėjo nykti. Dar ir dabar Skalbyklos gatvėje išlikęs pastatas kuriame Juozas buvo įkūręs fotografijos ateljė.

Juozas Meškerys gerai kalbėjo lenkiškai, vokiškai, suprato latviškai. Pasak Sofojos Kovalčiukienės, Juozas visuomet šypsodavosi ir buvo gero būdo. Fotografuoti pradėjo nuo 18 metų. Fotografijos mokslo niekur nesimokė, buvo savamokslis. Fotografuoti buvo išmokęs ir savo brolius, tačiau tik Aleksandras bandė dar verstis šiuo amatu ir vėliau išvyko į Švėkšną sakydamas, kad Tauragėje jau perdaug fotografų.

Meškerys užfiksavo ir 1927 metų Pučą. Fotografuodavo slaptai, nes buvo draudžiama. Po to buvo daryta krata, bet nieko įtartina nepavyko rasti. Gaila, bet šitie stikliniai negatyvai iki mūsų dienų neišliko.

Juozas buvo labai apsiskaitęs. Fotografijos paslapčių mokė ir prokurorą Tylertą, dabartinį „Tauragiškių balsas“ fotografą Benjaminą Pocių. Pamokymų šia tema jis negailėdavo ir vaikams. Fotografines medžiagas Juozas daugiausiai gabendavosi iš Rygos, nes čia turėjo nemažai pažįstamų. Kartais konsultuotis pas Juozą atvažiuodavo ir fotografai iš Rygos. Kuomet Meškerys pradėjo daryti spalvotą fotografiją, tai spalvinti fotografijas veždavo į Rygą. Po to tai daryti bandė ir pats. Ilgainiui šios fotografijos srities atsisakė ir gamino tik nespalvotas fotografijas.

Pasak Juozo Meškerio dukters tėvelis fotografuodavo per įvairias šventes, atlaidus, dirmavones, vestuvininkus, miesto vaizdus ir t.t. Buvo išleidęs liuteronų bažnyčios atviruką, kurį labai gerai pirko. Paklausą jis turėjo ir JAV.

Prie Meškerio artelės Skalbyklos gatvėje kabojo geltona iškaba kurioje juodomis raidėmis buvo parašyta „Fotografija“. Studijoje buvo pano su nupieštomis kolonomis ir į viršų kylančiais dekoratyviniais laiptais. Tolumoje dar išryškėjo medžių gojelis. Pano buvo pilkos spalvos. Šio fono plotis buvo apie 5 metrus. Paviljonas buvo apšviestas natūralia šviesa, kuri patekdavo pro stiklinias lubas. Kad studija būtų kuo įmanoma šviesesnė, šonuose jis buvo padares stiklinius langus. Duryse taip pat buvo stiklinis įdėklas. Kaip papildomą šviesą jis naudojo vokiečių gamybos porą kilnojamų šviestuvų.

Anot Genovaitės Dirginčienės daugiausiai darbo būdavo kuomet reikėdavo fotografuoti vestuvininkus. Tuomet vestuvininkų porų būdavę labai daug – po 12-14 porų. Tekdavo laukti savo eilės, o arklių pavados ilga eile išsirikiuodavo prie gatvės. Vaikai pasitikdavo vestuvininkus su gėlėmis prie vartelių. Palyda vaikus pavaišindavo saldainiais.

Fotografui užimdavo labai daug laiko pakol vestuvininkus gerai sustatydavo. Pasak liudytojų, tai jis padarydavo labai kruopščiai ir visi gerai būdavo matyti net antroje eilėje.

Meškerys fotografuodavo žmones ir turgaus dieną. Daugiausiai darydavo fotografijas dokumentams kurias grąžindavo kito turgaus dieną. Turgaus aikštėje kuri tuomet buvo prie dabartinės Liuteronų bažnyčios buvo įsikūręs bankas. Prie vienos šio banko sienos fotografas ir įsirengdavo kilnojamąją studiją. Ant specialių karnyzų jis pakabindavo du (juodą ir baltą) audeklus. Reikalui esant vieną iš jų jis nustumdavo į šoną. Fotoaparatą atsinešdavo specialiame juodame odiniame krepšyjekurį buvo pasiuvęs tėvas. Fotografuodamas fotoaparatą Juozas pastatydavo ant trikojo, o kuomet keisdavo stiklines fotografines plokšteles ant jo uždėdavo juodą audeklą. Fotoaparatas buvo masyvus ir gana sunkus, todėl kartais jis visą įrangą atsiveždavo su dviračiu. Aparatams gabenti ant dviračio priekinės ir galinės dalies jis buvo prisitaisęs specialius dėklus krepšiams. Kartais su dviračiu jis vykdavo fotografuoti net į Kauną, kurį kaip pasakoja Genovaitė Dirginčienė pasiekdavo per tris paras. Per atlaidus fotografuoti važiuodavo ir į Šiluvą. Kurį laiką dažnai fotografuoti vykdavo į Kaliningradą, nes sakydavo, kad ten trūksta gerų fotografų.

Dukrai Genovaitei tėvelis yra pasakojęs, kad kartais jo prašydavo fotografuoti suimtuosius Šubartinėje. Tuomet jis matęs visas egzekucijas ir kankinimus.

Fotografijas Meškerys darydavo laboratorijoje kurią buvo įsirengęs šalia studijos mažame kambarėlyje. Daugiausiai naudojo vokiečių gamybos įrangą (didintuvus, objektyvus). Kartais nuotraukų pagamindavo tiek, kad jas džiovinti pagalbon kviesdavosi ir šeimyną. Džiovindavo fotografijas ant storesnio stiklo gabalo, o kuomet netilpdavo, net ir ant veidrodžio. Kai kurioms fotografijoms įspausdavo specialų reljefinį rastrą. Retušuoti ( užpiešti įbrėžimus ar kitus defektus) padėdavo žmona. Turėdamas laisvesnio laiko Meškerys dar gamindavo būgnus. Pasak liudytojų juos padarydavo labai kokybiškai ir turėjo daug norinčių juos įsigyti. Tačiau būdavo gan sunku gauti kokybiškos ožkos odos.

Mirė Juozas Meškerys 1990 metais sulaukęs 90-ties metų. Palaidotas papušynio kapinėse.

Analizuojant išlikusias Meškerio darytas fotografijas matyti, kad tai buvo gabus ir išradingas fotografas, kūrybinga asmenybė, Tauragės miesto metraštininkas.

Nuoširdžiai dėkoju už papasakotus prisiminimus Genovaitei Dirginčienei ir Sofijai Kovalčiukienei – Petrauskienei.

Informaciją parengė Romualdas Vaitkus.